Astronomo Petro Slavinskio 220 m. gimimo sukaktį pažymint. Prof. Libertas Klimka.

Trylika džentelmenų, 1820 m. sausio 12 dieną susirinkę Londone, nutarė įkurti Karališkąją astronomų draugiją. Tarp jų buvo vienintelis svetimšalis, Petras Slavinskis, prisistatymo metu minėjęs senąjį Vilniaus universitetą, ten 1753 m. įkurtą astronomijos observatoriją. Kas buvo šis jaunuolis, taip drąsiai įsiterpęs tarp žinomiausių mokslo pasaulyje astronomų?
Petras Slavinskis gimė nedideliame Kenos dvarelyje netoli Vilniaus 1795 m. birželio 29 d. Tai sutapo su Petrinėmis, vilniečių nuo seno pamėgta vasarvidžio švente; tad naujagimiui vardą išrinkti nebuvo keblu. Nebuvo jokių sunkumų ir renkantis gyvenimo kelią, – prigimtiniai gabumai patys jį vedė. Pasimokęs namuose, dešimtmetis įstojo į Vilniaus gimnaziją; o šešiolikos P. Slavinskis jau imatrikuliuojamas universiteto Fizikos-matematikos skyriaus studentu. 1815 m. jis apgynė magistro darbą, po dvejų metų – ir doktoratą. Šio tema astronominė – apie šviesulių užtemimus. Jau seniai gabus jaunuolis buvo atkreipęs į save tuometinio universiteto rektoriaus ir observatorijos direktoriaus Jano Sniadeckio (1756-1830) dėmesį. Žymusis mokslininkas netrukus pasikvietė P. Slavinskį padėjėju, kartu jam pavesdamas skaityti ir astronomijos kursą. Žinotina, kad J. Sniadeckis iš pagalbininkų reikalaudavo ne tik talento, bet ir ypatingo darbštumo, visiško atsidavimo mokslui. Jaunasis P. Slavinskis, matyt, atitiko griežtus rektoriaus kriterijus.
1819 m. rugpjūčio mėnesį P. Slavinskis siunčiamas kelerių metų stažuotei į užsienį. Profesorius J. Sniadeckis ne kartą yra sakęs, kad jauni mokslininkai privalo subręsti, dirbdami šalia savo mokytojo, tačiau šiuo kartu padarė išimtį, gal prisimindamas savo jaunystės keliones. Juk J. Sniadeckis stažavosi 1778-1780 m. Getingeno, Leideno ir Paryžiaus universitetuose. 1787 m. jis lankėsi Anglijoje, Grinvičo, Oksfordo ir Slau observatorijose, o 1803-1805 m. mokslininkas gyveno Prancūzijoje ir Italijoje. Be to, universitetui reikėjo pasiuntinio į prietaisų gamybos centrus: Vilniaus observatorijai labai trūko gero astronominio laikrodžio žvaigždžių laikui matuoti bei paralaktinės montuotės vienam iš teleskopų. Tad P. Slavinskiui buvo prisakyta ne tik susipažinti su naujovėmis stebėjimų metodikos srityje, bet ir užsakyti reikiamus prietaisus, pasirūpinti jų išbandymu.
Jaunojo astronomo kelionė vyko iš vienos observatorijos į kitą maršrutu Karaliaučius – Berlynas – Lipskas – Gota – Getingenas – Bremenas – Londonas. Vėliau buvo aplankytos ir bene visos Anglijos observatorijos. Susipažinta ir bendrauta su žymiausiais astronomijos mokslo šviesuliais: F. V. Beseliu, I. E. Bode, H. V. Olbersu, V. ir Dž. Heršeliais. Senasis V. Heršelis, galaktikų atradėjas, netgi prisiminė, kad prieš 33 metus jo observatorijoje buvojęs J. Sniadeckis paliko jam dovanų knygą. P. Slavinskiui teko dalyvauti iškilmėse, pradedant darbą nauju Heršelių teleskopu. Minima, kad garbingi svečiai pasirašė ant teleskopo stovo; vėliau šie parašai buvo išgraviruoti.
Kelionės metu aplankytas observatorijas, jų įrangą ir darbo kryptis bei metodus P. Slavinskis smulkiai aprašė savo ataskaitoje universitetui, kuri buvo perskaityta jo Tarybos posėdyje, o 1835 m. išleista ir atskiru leidiniu. Įdomu, kad joje astronomas viską lygina su Vilniaus observatorija; jam net aukščio etalonas – Šv.Jonų universitetinės bažnyčios varpinė. P. Slavinskis sėkmingai įvykdė rektoriaus užduotį: jam pavyko išrinkti ir nupirkti tikrai gerą žymaus Londono meistro Viljamo Hardžio laikrodį. Jame buvo įtaisytas naujos konstrukcijos inkaras ir gyvsidabrinė kompensacinė švytuoklė, išlyginanti eigos pokyčius kintant temperatūrai. Paralaktinę montuotę teleskopui P. Slavinskis užsakė garsiausioje Dolondų firmoje. Išsiuntęs prietaisus į Vilnių, astronomas 1820 m. rugpjūtį iškeliavo į Paryžių klausytis profesoriaus Ž.B. Bijo dangaus mechanikos paskaitų.
Grįžęs 1822 m. gale į Lietuvą, P. Slavinskis buvo paskirtas universiteto adjunktu. Klausytojai buvo labai patenkinti jaunuoju dėstytoju. Imponavo jiems ne tik džentelmeniška išvaizda ir elegantiškomis manieromis, – jam aiškinant studentai tarsi kartu atrasdavo įdomius gamtos dėsnius, lengvai įveikdami matematinių įrodymų sunkumus. Astronomijos paskaitų klausydavosi 20-25 studentai.
Pirmieji P. Slavinskio moksliniai darbai susiję su krašto trianguliacija bei Žemės meridiano lanko matavimais. Šiems darbams vadovavo garsus geodezijos specialistas generolas K. Teneris. Per 1824 m. sezoną P. Slavinskis atliko virš 2000 žvaigždžių stebėjimų Beselio metodu, naudodamas naują Reichenbacho kartotinį skritulį. Taip buvo tikslinamos geografinės koordinatės vadinamajame Eitintaičių signale Telšių apylinkėse.
1825 m. į pensiją pasitraukė J. Sniadeckis, vadovauti observatorijai palikdamas savo mokinį. Pagal susiklosčiusią vilniškių astronomų tradiciją, P. Slavinskis pirmiausia patikslino observatorijos geografinę platumą. Jo rezultatas – 54°41’0″. Tais pačiais metais jis dar spėjo parengti vadovėlį studentams. 426 puslapių sklandžiai ir aiškiai parašyti „Teorinės ir praktinės astronomijos pradmenys“ buvo išleisti 1826 m.; knygos autoriui suteiktas profesoriaus vardas. 1826 m. P. Slavinskis dalyvavo geodeziniuose darbuose Kurše, Bristeno signale. Per sezoną ten buvo atlikta šešiasdešimties žvaigždžių 2400 stebėjimų. Deja, ši ekspedicija P. Slavinskiui baigėsi liūdnai: peršalęs jis susirgo smegenų uždegimu. Po ligos ilgai negalėjo atsigauti, skundėsi atminties praradimu. Nors jau sekančiais metais jo daug matuota Nemėžyje, kur geodeziniams darbams buvo įrengta vasaros observatorija. Kruopščiai atlikti P. Slavinskio matavimai buvo esminis indėlis į svarbius Žemės formos nustatymo bei krašto kartografavimo darbus. Profesoriaus nuopelnai įvertinti 1838 m., įteikiant jam Šv. Anos II laipsnio ordiną, o jo padėjėjui astronomui M. Hlušnevičiui – brilianto žiedą.
1832-ieji – juodieji metai krašto mokslui, kultūrai, ateities perspektyvoms. Bausdama už sukilimą, Rusijos caro valdžia uždarė Vilniaus universitetą. Observatorijos likimą sprendė Peterburgo Mokslų akademija. Į Vilnių atsiųstas akademikas P. Tarchanovas turėjo išsiaiškinti visas finansines galimybes observatorijai gyvuoti. Pasirodo, šio mokslo židinio išlaikymą buvo garantavusi dar jo steigėja grafienė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė. Pakeliui Tartu observatorijoje aplankęs įžymųjį astronomą V. Struvę, P. Tarchanovas aptarė ir galimas Vilniaus observatorijos mokslines darbo kryptis. Nepigios buvo tuometinės komandiruotės; vien transportas – 4 arklių nuoma – kainavo 507 rublių ir 52 kapeikų. Tiek lėšų Vilniaus observatorijai pakakdavo metams. P. Slavinskis buvo patvirtintas ir toliau eiti direktoriaus pareigas. Tiesa, prieš tai patikrinus ar „patikimas“, ar nedalyvavęs 1830-31 m. „sumaištyje“. Palikta jam ankstesnioji solidi alga, butas prie observatorijos, net ūkinės patalpos – malkinė ir ratinė – viename iš buvusiojo universiteto kiemų.
Nuo 1834 m. P. Slavinskis pradėjo naują rūpesčių vagą, siekdamas padidinti astronominių stebėjimų galimybes. Nepavykus patvirtinti užmiesčio observatorijos statybos projekto, ėmėsi senosios observatorijos rekonstrukcijos. Garsioje Merco ir Malerio firmoje Miunchene buvo užsakytas 6 colių objektyvo skersmens teleskopas-refraktorius su laikrodiniu mechanizmu. Naujo prietaiso įrangai teko perstatyti vieną iš dailiųjų senosios observatorijos bokštelių, nuardžius du jo tarpsnius ir uždengus sukamu kupolu. Mokslo poreikių labui teko paaukoti architektūrinę darną. Kupolo sukimo mechanizmo detalės buvo išlietos iš ketaus J. L. Chreptavičiaus metalurgijos gamykloje. Perstatymo ir teleskopo įrangos darbai buvo užbaigti 1842 m. lapkričio 25 d. O tų metų liepos 26 d. tikėtasi stebėti Saulės užtemimą. Kadangi Lietuvoje tai tebuvo tik dalinis reiškinys, vilniškiai astronomai surengė ekspediciją į Dubną. Deja, užėję debesys atėmė bet kokią stebėjimų viltį. Teko apsiriboti tik įspūdžiais, kuriuos patyrė stebėtojai, Mėnulio šešėliui slenkant Žemės paviršiumi.
1835-1842 m. laikotarpiu P. Slavinskis leido Vilniaus astronomijos observatorijos darbus – stebėjimų ataskaitas. Tai pirmieji mūsų astronomų periodiniai leidiniai. Gražiai įrišti, jie būdavo išsiuntinėjami žymiausiems mokslo centrams. Iš ataskaitų galima spręsti apie stebėjimų programą: tai didžiųjų ir mažųjų planetų padėtys, okultacijos, Jupiterio palydovų užtemimai. P. Slavinskis tęsė ir kalendorių leidybos tradiciją, pradėtą dar Martyno Počobuto direktoriavimo laikais. Tačiau nebeturėdami savos spaustuvės, astronomai leidybą parduodavo iš varžytinių. Netruko ateiti mokslininkui pripažinimas: P. Slavinskis išrenkamas Peterburgo Mokslų akademijos ir Palermo Mokslų ir literatūros akademijos nariu korespondentu, Charkovo universiteto garbės nariu. 1839 m. kartu su kitais žymiais astronomais buvo pakviestas dalyvauti Pulkovo observatorijos atidaryme. Bet 1843 m. kovo 13 d. Vilniuje buvo gautas Peterburgo Mokslų akademijos potvarkis, pasirašytas jos sekretoriaus P. Fuso. Nurodyta žymią dalį astronomijos observatorijos bibliotekos perduoti Pulkovo observatorijai. Vertingiausias knygas jau anksčiau atsirinko ir sąraše sužymėjo didelis senų knygų vertintojas naujos Pulkovo observatorijos direktorius V. Struvė. Reikalauta 303 pavadinimų knygų (487 tomų) iš bibliotekoje sukauptų 921 knygų (1743 tomų). P. Slavinskis šiam įsakymui negalėjo nepaklusti, nes formaliai Vilniaus observatorija tebuvo Pulkovo filialu. Tais pačiais metais jis atsistatydino. Manoma, kad minėtasis reikalavimas ir buvęs tikrąja jo pasitraukimo į pensiją priežastimi. Apsigyveno savo dvarelyje Kenoje, ten sėkmingai ūkininkavo. Patarimais jam padėdavo uošvis, agronomijos profesorius, buvęs fizikas K. Krasovskis. Ramų gyvenimą sudrumstė 1855 m. kilęs gaisras. Apmaudžiausia, kad sudegė biblioteka su profesoriaus archyvu, kuriame saugoti įžymiųjų astronomų laiškai, jam dedikuotos knygos. Koks nuostolis mokslo istorijai! Mirė P. Slavinskis 1881 m. birželio 30 d. Tais pačiais metais savo veiklą faktiškai baigė ir Vilniaus observatorija. Įžymiojo mūsų astronomo kapą galima aplankyti Rasų kapinėse – centrinėje jų dalyje jį žymi masyvus juodo metalo kryžius.
Karališkajai astronomų draugijai pažymint garbingą 150 m. jubiliejų, Londone buvo surengta paroda. Tarp jos eksponatų – knyga „Teorinės ir praktinės astronomijos pradmenys“ su P. Slavinskio autografu bei jo dovanotas draugijai Koperniko medalis. Mokslo tradicijos brangintinos, kaip ir kita tautos istorinė atmintis. O Kenoje šiandien nerasime nieko, kas primintų čia prieš 220 metų pasaulį išvydusį neeilinio talento ir gražių nuopelnų Lietuvos mokslui žmogų.

android
bitly
android
android
android
android
android
android
android
android