Kai biro lapai ir degė žvakelės…

Per Etnokosmologijos muziejaus parką sekmadienio popietę ramiai vaikštinėjo Vyras ir Moteris. Rudeninės saulės paskutinių spindulių nušviesti jie atrodė liūdni, bet ramūs ir niekur neskubantys. Buvo kiek keista, nes juk šį savaitgalį visa Lietuva atrodė lekianti, kad tik suspėtų lankyti kapelius.

Ir dar gerai, jei sugebėdavo kurį laiką nurimę pastovėti ar net prisėsti ten, kur jau nėra jokio lėkimo, kur tik vėjo, žvakių ir Amžinybės bei Nežinomybės plevenimas… O po to vėl – į kelią… Kol gyvenam, tol skubam – ir nieko čia nepakeisi. Todėl vėjuotą dieną į niekur neskubančius, norisi atsigręžti, nes tie, anie – kasdien lekiantys, lipantys, bambantys, garsiai kalbantys, raginantys vienas kitą – jau nebestebina… 

               Kai nuo beržų lyja smulkių lapelių lietus, kai saulės spinduliai užstringa už piliakalnio eglių lyg vasarą neskubėdami ristis žemyn, kai ir pati nenoriu niekur skubėti, nes jau suvokiu, kad visi keliai veda į Nežinomybę ir Ten, kur šiomis dienomis pabuvojome bene kiekvienas – „Žvakelių kalneliuose“ – tai dabar norisi tik gėrėtis, kad šitokio šilto lapų kritimo Vėlių dienomis nepamenu. Gal ir tie žmonės džiaugiasi rudeniu, neskubriai eidami tarp Muziejaus pušų.

              Vis dėlto neiškenčiau:
- Jūs jau nuo kapelių? Šiltos šiemet Vėlinės…
- Ne, mes neturime kapelių…

-  Ak, kaip gerai, – nudžiugau, įvertinusi nebejauną poros amžių, kad jie savo metuose dar neturi ką lankyti kapinėse. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, apsidžiaugiau netaktiškai per anksti, neišklausiusi Moters sakinio iki galo.

              – Mes neturime kapelių Lietuvoje, nes mūsų sūnaus kapas Anglijoje. Ten mirė, ten kitatautė marti ir pasilaidojo. Tik Kauno Katedroje galėjome uždegti žvakę. Todėl dabar važinėjame po Lietuvą – mes kauniečiai – paskyrėme dieną tam, kad pabėgtume nuo minčių ir namų.

          Na, va, pagalvojau, vis tik ir šitie bėga. Tik kur pabėgsi nuo savęs, nuo jausmų, ypač kai tie jausmai netektimi atskiesti.

        – Nebėgame nuo savo skausmo, – tarsi perskaitė mano mintis Vyriškis. Tiesiog dairomės. Bet keistą jausmą čia pajutome: ką tik sakiau žmonai, jog šitoje vietoje norėtųsi uždegti žvakę – gaila, kad nepasiėmėme su savimi. Pasirodė, lyg čia dangus arčiau žemės. Tai ir tie, kas už debesėlio ar už jūrų marių – arti atrodo…

           – Oi, čia ne problema – palaukite.
              Nubėgau ir atnešiau žvakę:
           – Uždekite, padėkite, kur tik norite.

             Vyras ir Moteris padėkojo, ir tokie pat ramūs su žvakele per kalną nuėjo link ežero skardžio. Vėliau regėjau plazdenat ten ugnelę, kol gal vėjas, o gal jų sūnaus Vėlė užpūtė.

            Ir tada susimąsčiau. O gi gražią idėją nusakė šie mieli prašalaičiai. Taip, čia Kalnas, čia anot daugelio, Dangus susiliečia su Žeme labiau negu bet kur kitur Lietuvoje, „iš čia į žvaigždes žemės rūpesčiai veda“, – kur gi, jei ne čia, arčiausiai žemės Vėlėms nusileisti…

           Ir pagalvojome, kaip būtų puiku, kad ant Lietuvos etnokosmologijos muziejaus Kalno per Vėlines susirinktų iš visos Lietuvos visi tie, kurių artimųjų kapeliai išmėtyti po pasaulį dėl vis labiau plintančios emigracijos, kuriems gal labai toli svarbūs kapai, bet Muziejaus Kalnas arčiau, ar tie, kurie dar laimingi, nepatyrę netekties ir neturintys savo artimųjų kapaviečių, bet norintys uždegti žvakę gal už buvusį kaimyną, kraštietį, bendramokslį, ar už jau Anapilin iškeliavusio mėgstamo rašytojo ar dainininko vėlę, ar tiesiog už Gyvybės ir Mirties „susitikimą“, pagaliau – už tą lapų kritimą, kuris irgi baigsis sąstingiu, už ramybę visų išėjusiųjų. Tiesiog už Ramybę, už Nežinomybę, už Vėles, kurios laisvos gali būti visur, o ne „pririštos“ prie vieno kurio kaimo ar miestelio kapinaičių. Vėlės visur. Tai ir ant šito Kalno, šalia bokštų į Dangų…

             Graži idėja, galinti virsti kasmetine tradicija…

             Bet tai jau būtų kitais metais. Per kitą lapų byrėjimą. Bet ant šito paties Kalno…

Danilė

android
bitly
android
android
android
android
android
android
android
android