Kovo 15 d. Lietuvos etnokosmologijos muziejaus gimtadienis!

ETNOKOSMOLOGIJOS DABARTIS IR ATEITIS LIETUVOJE

 

„Literatūra ir menas“, 1989 m. spalio 14  d. Nr.42

 

Negali būti abejingu žvaigždėto dangaus gelmės žavesiui… Didingas šviesulių spindesys žadina jausmus ir protą.

                 Astronomija neabejotinai vienas iš seniausių mokslų, stovėjęs prie mąstančio žmogaus lopšio. Taisyklingas šviesulių judėjimas ir jį atliepiantys gyvosios gamtos ciklai jau akmens amžiaus žmogui  įdiegė laiko tėkmės pojūtį. Gamtos stebėjimai formavo ir pačią sąmonę, abstraktųjį mąstymą.

Civilizacijos priešaušrio simbolikoje, skaičiavimo sistemose, mitologijoje, sakmėse ir pasakose, prietaruose ir tikėjimuose dangaus elementų gausa neabejotinai byloja, kad Dangus ir dangaus šviesuliai turėjo milžinišką reikšmę žmogaus proto ir kultūros vystymuisi. Tiksliosios astronomijos prireikė praktiniais sumetimais – kalendoriui sudaryti ir orientuotis, išplaukus į jūrą. Kalendorius išskirtinas kaip ypatingas etnokultūros požymis: jame atsispindi tiek krašto klimatinės sąlygos, ūkinės veiklos pobūdis, socialiniai santykiai, tiek dvasinės kultūros lygmuo. Turime ir daiktinių įrodymų apie kadaise Lietuvoje atlikinėtų kalendorinių astronominių stebėjimų praktiką : tai grupės akmenų, orientuotų į šviesulių laidą ar tekėjimą horizonte. Tos pačios paskirties yra archeologų aptiktas stulpų ratas ant Birutės kalno Palangoje.

                 Ieškant stebimų dėsningumų priežasčių ir mėginant paaiškinti ir įprasminti žmogaus būtį buvo kuriami pirmieji pasaulio sandaros vaizdiniai. Kartu atsirado ir gamtos jėgų garbinimas. Pagal mitologinės sąmonės logiką įsivaizduojamus kosmoso kūrimo aktus būtina kartoti kaip apeigas svarbiausių kalendorinių ir žmogaus gyvenimo įvykių – gimimo, brandos, vedybų, laidojimo – metu. Žmogaus būstas, jo kiemas, mirusiojo kapas ir ypač šventovės būdavo įrengiamos, prisilaikant supratimo apie pasaulio sandarą, o sukauptos žinios ir kosmoso samprata buvo perduodami ateinančioms kartoms meno, tautosakos, apeigų formomis. Sėslus Pabaltijo genčių gyvenimo būdas (jų beveik nepalietė didžiųjų migracijų bangos) sudarė palankias sąlygas tradicijų perdavimo keliu išsaugoti labai senus dvasinės kultūros klodus. Pavyzdžiui, ir mūsų dienų liaudies kultūroje dar ryškūs archajiškojo Mėnulio kalendoriaus ir kulto reliktai: kaltinis Pusmėnulio atvaizdas keliamas į stogastulpio viršūnę, jaunaties prašoma sveikatos, į Mėnulio fazes atsižvelgiama sėjant ir sodinant. Tačiau apie senovės baltų pasaulėvaizdį turime tik fragmentiškas žinias: iki mūsų dienų atriedėjo įvairaus laikmečio ir skirtingos kilmės kultūros reiškinių atgarsiai. Viena aišku: žmogus supantį pasaulį suvokdavo kaip visumą.

                 Tyrinėti senąsias baltų kosmologines pažiūras labai svarbu: tik taip paaiškėja daugelio dvasinės kultūros reiškinių kilmė ir pirmapradė prasmė. Darbo čia – į valias. Ir nelengvo : lietuvių tautos kalendorinėse apeigose, dainose ir pasakose atsispindi senojo  Mėnulio kalendoriaus palikimas bei Saulės diktuojamas žemdirbystės ir gamtos fenologinių reiškinių kalendorius. Be to, viską dengia krikščioniškųjų švenčių skraistė. Kita vertus, turime labai geras prielaidas tokiems tyrimams: lietuviai –  paskutinieji pagonys, išsaugojo tradicines liaudies meno, tautosakos ir papročių formas, kurių šaknys nusidriekia taip toli į praeitį. Rekonstravę senąjį pasaulėvaizdį, prikėlę iš šimtmečių užmaršties baltiškąsias šventes, giliau pajaustume tautos santykį su gimtąja padange, galėtume tikėtis atgausią nutrauktus saitus su tėviškės gamta, savo gyvenimą ir ūkinę veiklą  gebėtume geriau derinti su jos ritmais, ekologijos reikalavimais.

                 Tačiau racionali mokslo diferencija visą mus supantį pasaulį (mūsų dvasinio ir fizinio egzistavimo vieningą visumą) išsklaidė į atskiras pažinimo sričių izoliuotas teritorijas. Šiandienai sukaupta įvairiausių žinių apie pasaulį, bet, deja, neturime bendra apimančio, dvasines ir medžiagines vertybes apjungiančio, būtį įprasminančio kosmologinio pasaulėvaizdžio.

                 Siūlome du naujadarus – etnokosmologiją (etnosas – graikiškai tauta ir kosmologija – mokslas apie Visatos sandarą) ir kosmojautą. Kosmojauta apibūdintų atskiro žmogaus pasaulėvaizdį bei jo praktinius ir pažintinius ryšius su Visata. Etnokosmologijos kaip mokslo tyrimų objektas būtų tiek atskiro žmogaus, tiek visos tautos istorinių, tradicinių, praktinių ir pažintinių ryšių su Kosmosu kaip neišskaidomos visumos nagrinėjimas. Etnokosmologija iki šiolei buvo išskaidyta atskiruose moksluose – etnografijoje, archeologijoje, menotyroje, filosofijoje, kalbotyroje, istorijoje ir kitur. Tokio išbarstymo priežastis paprasta: visi suminėtieji mokslai yra humanitariniai. Tuo tarpu pagrindinis Dangaus pažinimo mokslas – astronomija, kaip tiksliųjų mokslų atstovas, norėdamas būti objektyvus ir bešališkas, stengėsi ir tebesistengia atsiriboti nuo bet kokių humanitarinių ar etninių aspektų. Tačiau tik astronomija, išsivadavusi nuo paradigmos pančių, gali tapti etnokosmologijos sutelkėja. Todėl lietuviškosios etnokosmologijos idėja gimė ir pribrendo būtent astronomijos observatorijoje Kaldiniuose.

                 Taigi, etnokosmologija nagrinėtų atskiros tautos žinojimą, praktikos, tikėjimo ir lūkesčių visumą santykyje su Dangumi. Etnokosmologijos tyrimų objektą galima suskirstyti į dvi dalis: pirmoji dalis – tai nusistovėjusi ir susiformavusi iki dvidešimto amžiaus. Ji atsispindi tautosakoje, apeigose, prietaruose, religijose, liaudies mene, matavimo, darbo ar kulto reikmėms naudojamose daiktuose, gyvenimo būde, bendravimo su Dangumi apeigose. Ši etnokosmologijos tyrimų dalis nukreipta į mūsų tautos kultūros ištakų pažinimą. Antrosios etnokosmologijos tyrimų dalies objektas – dvidešimto amžiaus kosmojauta, gerokai kosmopolizuota, pragmatiška ir siaurai individualizuota. Tai mokslinės techninės revoliucijos, racionaliojo pažinimo bet techninės pažangos fetišizavimo rezultatas. Dvidešimtojo amžiaus kosmojautos elementai išbarstyti astrofizikėje, kosmonautikoje, filosofijoje, futurologijoje, SETI (nežemiškų civilizacijų problemoje), mokslinėje – fantastinėje literatūroje, vaizduojamajame mene ir kt.

                 Etnokosmologija išreikštų ne dirbtinai deklaruojamą mokslų humanizaciją, bet pati savo esme būtų viena iš mokslo humanizacijos šaltinių. Pavienius etnokosmologinius mokslo ir kultūros tyrimus tikslinga sutelkti į vieną vietą, humanizuoto mokslo ir kultūros centrą Kaldiniuose. Šis centras turėtų būti interdisciplinarinio pobūdžio. Jo sudėtyje būtini etnokosmologijos muziejus ir specializuota biblioteka. Meno kūriniai žmogaus ir Visatos ryšių tema, o ir bendra estetiškai sutvarkyta aplinka nepakartojamo grožio gamtos kampelyje nuteiktų kūrybingai mokslinių renginių dalyvius. Moksleiviai ir studentai, atsilankę į ekskursiją, Kaldinių centre bendraudami su kvalifikuotais gidais, turėtų retą galimybę prisiliesti prie būties pagrindo – Visatos. Per atskiro žmogaus kosmojautą ir į ateitį nukreiptą Žemės civilizacijos kosminės ekologijos prizmę mes integruotume astrofiziką, filosofiją, religiją, istoriją, etnografiją, SETI, futurologiją ir dar daugelį tiksliųjų ir humanitarinių mokslo šakų. Šiuo pavidalu etnokosmologija gražiai įsirašytų į Žmogaus instituto programą. Toks institutas, kaip žmogaus aplinkos integralinis tyrimas, jau klestintis Prancūzijoje, JAV ir kitose šalyse, neseniai įsikūręs Maskvoje, laukia savo eilės ir Lietuvoje.

                 Mūsuose etnokosmologijos darbai iki šiol plėtojami tik entuziastų pastangomis. Tačiau padaryta nebloga pradžia :

  1. Kaldinių observatorijoje pastatytas specialios paskirties paviljonas (autorius architektas V.Lisauskas) su Lietuvos astronomijos istorijos ir dvidešimtojo amžiaus etnokosmologijos ekspozicijų patalpomis, su dviem aukštais bokštais, skirtais teleskopui ir apžvalgos aikštelei.
  2. Padarytas projektas ir pradėti šalia observatorijos esančios kaimiškos etnografinės sodybos rekonstrukcijos darbai, kurioje būtų senosios lietuviškos kosmojautos ekspozicija.
  3. Būsimajai observatorijos bibliotekos salei sukurti vitražai (autorius B.Bružas), išreiškiantys žmogaus ryšio su Visata klasifikaciją (autorius G.Kakaras).
  4. Kaldinių observatorijoje sukurti ir pastatyti du saulės laikrodžiai (autoriai R. Kavaliauskas ir P. Mazuras).
  5. Pagamintas apžvalginio teleskopo įrangos komplektas, meninėmis priemonėmis išreiškiantis kontakto su kitomis civilizacijomis problemą ir perspektyvas.
  6. Kasmet nuo 1984 m. vyksta etnokosmologinės ekspedicijos Lietuvoje, o šiais metais ir Lenkijoje. Dirbta Kretingos, Telšių, Molėtų, Utenos rajonuose, Punsko ir Seinų apylinkėse.
  7. Ekspediciniam darbui sudarytas specialus etnokosmologijos klausimynas. Jis išsiuntinėtas ir respublikos kraštotyrininkams. Anksčiau tokio pobūdžio tautosakinė medžiaga nebuvo renkama, o kiekvieni praleisti metai atneša nesigrąžinamus nuostolius.
  8. Dalyvauta ir dirbta archeologinėse ekspedicijose Birutės kalno Palangoje, Imbarės piliakalnio, Biržulio, Kretuono ir Drukščių ežerų pakrančių kasinėjimuose. Šių ekspedicijų metu nustatyti kai kurie astroarcheologijos paminklai, sukurtos hipotezės apie laidojimo krypčių prasmę, papuošalų ornamentų simboliką ir kt. Apie tai paskelbti straipsniai sąjunginėje spaudoje, šia tematika rašyta ir mūsų periodikoje.
  9. Kaldinių observatorijos iniciatyva nuo 1988 metų pradėti kasmetiniai Pabaltijo etnokosmologijos seminarai.
  10. Kaldinių astronomijos observatorijoje veikia prieš dešimtmetį įkurta ekspozicija. Taip pat kelis metus čia vyko senosios Vilniaus universiteto observatorijos prietaisų paroda. Ekspozicija jau tampa baze moksliniam darbui: studijuojami ekspedicijų metu surinkti eksponatai, archeologinė medžiaga, kaupiamas etnokosmologinių straipsnių rinkinys, bibliografinė kartoteka. Čia vyksta (nuo 1981 m.) Lietuvos mokslo istorikų asociacijos konferencijos.
  11. Observatorijoje rengiami seminarai dailininkams, organizuoti kartu su Kultūros ministerijos dailės skyriumi. Čia gimė periodinės respublikinės dailės parodos „Visata ir žmogus“ idėja. Jau sukaupta daug kūrinių būsimai dvidešimto amžiaus etnokosmologijos ekspozicijai.

                 Etnokosmologijos materialinė bazė buvo kuriama nuo 1979 m. Lietuvos Mokslų Akademijos Fizikos instituto Kaldinių astronomijos observatorijoje. Šiuos darbus rėmė buvę instituto direktoriai: V. Statulevičius, J. Viščiakas, Z.Rudzikas, MA prezidentai J.Matulis ir J.Požėla. Padaryta nemažai, tačiau nėra įteisintos darbo grupės, nėra etatų, nėra lėšų ekspozicijos įrangai, bibliotekai, ekspedicijoms. Toliau dirbti visuomeniniais pagrindais nebegalima. Pastaruoju metu, Fizikos institutui pereinant prie ūkiskaitos, kai kurie racionalūs protai siūlo naujajame specialios paskirties paviljone (kurio projektas ilgus metus buvo puoselėjamas etnokosmologijos ekspozicijai ir tyrimams) „įkurdinti“ lazerinę techniką ir užmiršti kalbas apie etnokosmologiją, nes ji neduodanti apčiuopiamo pelno.

                 Kreipiamės į Lietuvos inteligentiją, kultūros ir mokslo darbuotojus. Norėtume išgirsti Jūsų atsiliepimus ir nuomonę apie etnokosmologijos ateitį Lietuvoje. Kas galėtų ją finansuoti, kieno priklausomybėje jai geriau būti, kokias būsimos veiklos kryptis verta plėtoti? Kokia etnokosmologijos centro reikšmė ir svarba Lietuvoje?

                

                 Mūsų adresas : Molėtai, Astronomijos observatorija,

                                                                     Abon. D. Nr. 3

                                                                     Etnokosmologijos grupei

 

                 Telefonas informacijai: 45-424

 

 

 

                                                    Gunaras  Kakaras

android
bitly
android
android
android
android
android
android
android
android