LIETUVOS STOUNHENDŽAS

                                                                                          Eina Saulelė aplinkui dangų

                                                                                          Oi Kupola Kupolėle

                                                                                          Aplinkui dangų Mėnulio kelti,

                                                                                          -Kelkis Mėnuli, kelkis šviesusis,

                                                                                          Jau aš šviesi seniai kėliaus

                                                                                          Ir nušviečiau visą svietą:

                                                                                          Seną, jauną, mažą, didį.

 

           Ryšį su Visata žmogus suvokė jau ankstyvaisiais pirmykštės bendruomenės metais. Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių vaizdiniai, pasaulėjautų ir tikėjimų elementai, gimę prieš tūkstantmečius, išliko iki mūsų dienų dainose, tradicijose ir dangaus šviesulių pagarboje. Lietuviai jau akmens amžiuje turėjo dangaus šviesulių kultą.

          Šiandien norisi, kad iš amžių glūdumos atėjusios kultūrinės vertybės būtų puoselėjamos ir pažinios jaunajai kartai, visiems, kurie gyvena su gamta, jos dėsniais, jos ritmais.

          Lietuvos etnokosmologijos muziejaus parke sukurtas senovinis kalendorinis  akmenų ratas su Saulės simboliu, kalba apie laiką, Visatą, žmogų, Saulės Motinėlės kelionę dangaus skliautu. Tai mūsų dienų lietuviškas Stounhendžas, o gal tiesiog Lietuvos Stounhendžas.

          Panašumas su garsiuoju neolito laikų Anglijos statiniu tikrai yra – tai tokio paties 30 metrų skersmens didelių, 20-30 tonų, akmenų ratas, tik šiuos statinių gimimą skiria apie 5 tūkstančiai metų.

                                         Truputis istorijos

                 2000-taisiais metais su Libertu Klimka aptarėme idėją muziejaus teritorijoje pastatyti kalendorinį akmenų ratą, kuris fiksuotų keturias pasaulio šalis ir Saulės tekėjimo bei nusileidimo kryptis ilgiausių ir trumpiausių dienų laikotarpiais.

                 Akmenų tradicija muziejaus aplinkos tvarkyme tada jau buvo įsigalėjusi. Muziejaus dailininkė Marija Kakarienė tvarkydama ir projektuodama gėlynus, akmenų girliandomis aprėmino želdinių kompozicijas. O 2002 metais Marija muziejaus parke pastatė pirmą koloną iš nedidelių lauko akmenukų, apgaubdama ją tinklu. Koloną užbaigė lietuviško kaimo girnapusė su ledynų nugludintu rutulio formos rieduliu viršuje. Vėliau tą koloną pavadinau Marijos vardu.

                 Tokios kolonos paprastumas ir kartu įspūdingumas buvo toks užkrečiantis, kad per muziejaus lankytojus paplitusi žinia „kolonizavo“ visą Lietuvą – kur be nuvažiuosi rasi panašias kolonas. Skirtumas tik kolonos užbaigime – tiek girnapusių ir apskritų riedulių ne taip paprasta rasti. Tiesa, vieną Marijos koloną nukopijuoti būtų labai sunku – ji sudaryta iš 560 amuletų – akmenukų su natūraliomis skylutėmis surinktų mūsų Baltijos pakrantėse.

          Tinklo ir nedidelių akmenukų metodika buvo sėkmingai Marijos pritaikyta ir vykdant 2008 metais muziejaus rekonstrukciją, kai pagal projektą plika betoninė atraminė ekspozicinės galerijos siena buvo aprengta akmenų mozaika. Tas pats metodas buvo panaudotas aprengiant ventiliacines šachtas ir kitus antžeminius elementus.

                 Grįžkime prie kalendorinio akmenų rato idėjos. 2003 metais, gavęs 10 tūkstančių litų paramą iš Kultūros rėmimo fondo, organizavau pirmų 20-25 tonų akmenų atgabenimą. Pinigų užteko tik trijų akmenų atvežimui – labai brangiai kainuoja galingų kranų ir tralų darbas.

                 Slinko metai, pinigų vis trūko, trys dideli akmenys apaugo žolėmis. Buvo nejauku į juos žiūrėti. Tačiau dabar manau, kad tik dėka tų prabėgusių metų nepriteklių dabar turime lietuvišką Stounhendžą. Jeigu tada būčiau suradęs ir atvežęs visus aštuonis akmenis, šiandien ir turėtume tik tą planuotą kalendorinį akmenų ratą. Tie trys stovintys akmenys skatino toliau plėsti rato projektą. Ir jis plėtėsi, plėtėsi mintyse.

                  Po 2008 metų muziejaus rekonstrukcijos pradėjome intensyvias paieškas –  savaitgaliais su Marija apvažinėjome Molėtų, Utenos ir Ukmergės rajonus, ieškodami tinkamų pagal dydį ir formą akmenų. Teko tartis su naujais akmenų savininkais ar su tos vietovės seniūnais. Toli gražu ne visos derybos buvo teigiamos. Bet ir teigiamų derybų akmenims atgabenti buvo reikalinga  technika, o pinigų vis trūko.

Kadangi mintyse brendo žymiai sudėtingesnis projektas, kreipiausi į visų Lietuvos apskričių administracijas su idėja atvežti po įspūdingą didelį akmenį iš kiekvienos Lietuvos apskrities ir taip simboliškai sustoti į vieną, visą Lietuvą apimantį ratą. Kelis kartus su projektu dalyvavau apskričių viršininkų susitikimuose, o vienas toks susitikimas įvyko ir mūsų muziejuje. Viršininkų sutikimas ir pažadai buvo gauti. Akmenis atvežė Vilniaus, Panevėžio, Utenos, Klaipėdos, Telšių ir Kauno apskritys. Klaipėdiečiai, apskrities viršininko A.Burkšo iniciatyva atvežė net 32 tonų akmenį, tuo tarpu iš Kauno apskrities  savivarčiu atvežė gal vienos tonos akmenuką. Dėkui ir už tai. Labiausiai mano idėją palaikė Vilniaus apskrities viršininkas Jonas Vasiliauskas – jis ne tik atgabeno 26 tonų gražių formų riedulį, bet  atvežė dar keturis didelius akmenis už  likusias apskritis.

                  Tačiau mano projektui akmenų vis dar trūko. Kaimynystėje gyvenantis ūkininkas Vidmantas Dijokas padovanojo net 14 didesnių ir mažesnių akmenų. Akmenis dovanojo ir Romualda Rukšėnienė iš Saldutiškio, Magdalena Titėnienė iš Utenos rajono ir Joniškio seniūnas Rimantas Verbaitis. Dalį akmenų, jau anksčiau suderėtų atvežėme iš Molėtų krašto apylinkių. Septynis akmenis padovanojo ir atvežė Molėtų firmos „Melinga“ direktorius Danielius Valiauga.

                                                 Stounhendžo statyba

                 Šių, 2012 metų, rugsėjo mėnesio pradžioje, po ilgo laukimo, prasidėjo lietuviško Stounhendžo statyba. Muziejaus teritorijoje išmėtyti gulėjo 42 rieduliai, o mano rankose buvo vieno puslapio, bet 10 metų brandintas projektas – kur koks akmuo turi gulti. Pakvietėme iš Kauno 80 tonų galingumo kraną ir galingą ekskavatorių. Akmenis ne tik reikėjo perkelti į projektinę vietą, – juos reikėjo pastatyti vertikaliai. Tik dėka atvykusių mechanizatorių ir mūsų muziejaus ūkio darbuotojų kruopštaus darbo dėka, apraizgant akmenis ypatingos konfigūracijos lynais, grandinėmis,  per tris dienas, dirbant iki saulėlydžio, tie didieji 42 akmenys sustojo į savo vietas. Tai buvo tikra ekspromtinė kūryba, nes tik pakėlus akmenį nuo žemės buvo galima spręsti kur bus jo paradinė pusė, kuriuo galu jis bus įleistas į žemę.

                 Tačiau iki pilnos mano idėjos įgyvendinimo dar trūko daug, nors ačiū dievui, kiek mažesnių akmenų. Pradėjus darbą, sustoti jau nebegalėjau. Atrinkę tinkamus akmenis vežėme juos iš Anykščių rajono Kurklių žvyro karjero. Tiesa, keliolika didelių projektui tinkamų akmenų gulėjo čia pat šalia, Astronomijos observatorijos teritorijoje, juos sovietmečiu atvežėme iš melioruojamų kolūkių laukų. Raštu kreipiausi į Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktorę Gražiną Tautvaišienę su prašymu tuos akmenis panaudoti būsimam akmenų ratui, kurį lankys ir observatorijos ekskursantai. Ponia direktorė nesiteikė net atsakymo parašyti, tik neigiamą atsakymą perdavė žodžiu per tarpininką. Nenustebau, to ir reikėjo tikėtis, žinant kiek pastangų padėjo buvę mano kolegos, kad Etnokosmologijos muziejus iš viso neegzistuotų. Per visą Etnokosmologijos muziejaus steigimo ir gyvavimo laiką pastoviai tenka atlaikyti astronomų opozicijos spaudimą.

                 Rugsėjo 30-tą, sekmadienį, atvežėme paskutinius akmenis, o spalio pirmą sudėliojome juos į vietas. Kalendorinis akmenų ratas sutankėjo iki 32 akmenų ir tapo Saulės disku su aštuoniais iš mažesnių akmenų suformuotais spinduliais. Sekančiomis dienomis permainingi rudens orai leido paskleisti atvežtą juodžemį, jį išlyginti, pasėti vejos žolių mišinį ir suvoluoti. Akmenų Saulė sušvito!

                 Ant centrinio rato akmens iškalėme Jurgio Baltrušaičio eiles:

                                  Ko ieškai tu – čia pat greta

                                  Būties aušra už tavo durų

                                  Už tavo vartų Visata.

                 O ant pietinio akmens perkėlėme vieno iš gražiausių ir prasmingiausių  senųjų akmenų ženklų, petroglifų kopijas nuo Valiulio akmens, kuris yra netoli nuo muziejaus, šalia Alantos bažnytkaimio.

                                         Akmeninės Saulės rato ateitis

                 Tokių iš praeities atėjusių ženklų ant didelių, dažnai mitologinių akmenų Lietuvoje yra nemažai. Kartais tai tik laukų riboženkliai, tačiau kiti turi gilesnę simbolinę prasmę. Toks būtent yra Valiulio ženklo turinys – kiaušinio ovale iškalti trys supančio pasaulio simboliai – Mėnulio pjautuvas, kaip Žemės gyvybės ciklo simbolis, pasaulio centras – Saulė ir aukščiausios sferos simbolis – žvaigždė. Kopija visada yra tik kopija, tačiau iš visos Lietuvos perkeltų ženklų kopijų visuma vienoje vietoje tampa didele paveldo vertybe. Maža to, jau paruoštas kreipimasis į Baltijos jūrą supančių valstybių Kultūros ministrus su pasiūlymu ir prašymu leisti perkelti jų šalyse esančių petroglifų kopijas ant mūsų Saulės simbolio akmenų. Neabejoju, kad šis projektas bus įgyvendintas ir jo rezultatas – daugelio valstybių senųjų akmens ženklų kopijų visuma ( kas gi sugebėtų aplankyti aplink Baltiją išlikusių senųjų mitologinių akmenų originalus?) ne tik vienoje vietoje, bet ir ant ypatingo akmenų statinio Lietuvoje bus unikali Europos paveldo vertybė, prieinama visiems Lietuvos Stounhendžo lankytojams. Ateityje senųjų akmenų ženklų kopijos galės atkeliauti ir iš kitų kontinentų šalių – tinkamų tam akmenų mūsų Saulės rate užeks.

          Sunku tiksliai pasakyti kada ilgai puoselėtas projektas bus pilnai baigtas. Svarbiausia, kad 125 akmenys įamžino Lietuvos Stounhendžą – kalendorinį akmenų ratą ir Saulės simbolį. Lietuviškas Stounhendžas baigtas, lieka tik apdaila ir eksterjeras. Svarbiausia eksterjero dalis, žinoma bus aukščiau aptartų akmens paveldo ženklų kopijos iš Baltijos jūrą supančių šalių. O sekančios eksterjero dalys bus    aštuonių Saulės sistemos planetų modeliai. Saulės sistemos planetų modelių pasaulyje yra ne vienas, bet kaip taisyklė tai yra tiesiniai modeliai, kai einant nuo Saulės vis toliau, santykiniuose atstumuose išdėstomi planetų modeliai. Tokiems Saulės sistemos modeliams reikalingos didelės erdvės. Mes tokių erdvių neturime. Bet į galvą šovė išganinga mintis – planetų modelius išdėstyti spiralėje apie Saulę. Jau suprojektavau spiralės vijų išsidėstymą muziejaus parke ir planetų modelių padėtis spiralėje. Spiralė, kurią suformuos natūralių akmenų 10 cm. storio  nuopjovos, prasidės nuo rytinio Saulės taško ir pagal laikrodžio rodyklę kelis kartus apsisuks apie Saulę, vis labiau toldama rytų kryptimi – ten daugiau erdvės muziejaus teritorijoje.

         Kaip minėjau, Saulės skersmuo yra 30 metrų. Tokį skersmenį parinkau pagal santykį su muziejaus formomis, aplinka, želdiniais ir vaizdu iš viršutinės apžvalgos aikštelės. Tik tada, kai Saulės ratas buvo suformuotas atkreipiau dėmesį, kad mūsų akmenų rato skersmuo sutampa su Anglijos Stounhendžo skersmeniu – sutapimas pakankamai mistiškas.

                 Taigi, pagal 30 metrų Saulės skersmenį gauname proporcingus santykinius planetų modelių dydžius. Merkurijus – 10 cm., Venera – 26 cm., Žemė – 27 cm., Marsas – 15 cm., Jupiteris – 3 m., Saturnas – 2,6 m., Uranas – 1,1 m., Neptūnas – 1 m. Visų planetų modeliai išsidėstys spiralės vijose santykiniuose atstumuose nuo Saulės.    Žemės tipo planetų modeliai bus ant vieno metro aukščio kolonų, tuo tarpu Jupiterio modelis, siekiantis tris metrus ir ne ką mažesnis Saturnas su savo  žiedais kol kas yra projektavimo stadijoje, tačiau neabejotina, kad didžiosios planetos savo forma ir tūriais bus tikrai įspūdingos. Kartu su naująją muziejaus ekspoziciją projektuojančios firmos Ekspobalt darbuotojais svarstome iš kokios medžiagos bus gaminami didžiųjų planetų modeliai.

                 Saulės disko viduryje, prie centrinio akmens, pietų pusėje bus  pastatytas sferinis rankų darbo kaltinis Saulės laikrodis. O tarp lietuviško Stounhendžo ir muziejaus bokštų stovės skulptūra, kuri atspindės žmogaus ryšį  su Visata per fizinį ir dvasinį pasaulio pažinimą. Tai tikrai bus neeilinis uždavinys konkursą laimėjusiam skulptoriui ir kalviui.

          Labai norėtųsi pažvelgti į Lietuvos Stounhendžo ateitį – kaip jis atrodys po dviejų šimtų metų, po dviejų tūkstančių metų… Ir tas nostalgiškas noras neišvengiamai inspiruoja vieną iš kertinių būties ir žmonijos išlikimo klausimų – kokias gi pastangas žmonija daro, kad ši nedidelė Visatos gyvybės ir proto (abejoju ar ši sąvoka tinka šiandieninės Žemės civilizacijai) oazė išliktų kosminiuose Visatos ateities mastuose? Prie šio klausimo veda ir visa Lietuvos etnokosmologijos muziejaus koncepcija ir ekspozicija.

         Tačiau neabejoju, kad užbaigtas kalendorinis akmenų ratas ir Saulės sistemos modelis, aprėpiantis  aplinkinių valstybių ir Lietuvos kosminių petroglifų paveldo dalį taps Lietuvos etnokosmologijos muziejaus vizitine kortele ir ypatingu lauko eksponatu, kuriame persipins senųjų Lietuvos kalendorinių įrengimų kryptys, plati akmens ženklų geografija, Saulės sistemos planetų modelių aštuonetas, Saulės laikrodis ir labai prasmingą filosofinę mintį iliustruojanti skulptūra. Tokia visuma lankytojams teiks unikalų estetinį vaizdą, išsamią informaciją apie Saulės sistemą, edukacinį šaltinį jaunimui ir akstiną pajausti būties kontrasto su begalybe filosofinę gelmę.

         Šių metų vasarą, kai sužaliuos veja apie akmenų Saulę, darysime įspūdingą šio statinio atidarymo šventę. Be meninės programos ir kai kurių netikėtumų lankytojai turės galimybę pakilti oro balionu virš Etnokosmologijos muziejaus komplekso ir iš aukštybių pasigrožėti tiek muziejaus aplinka, tiek atsiveriančiu kraštovaizdžiu su Labanoro girių platybėmis ir ežerų akimis.

android
bitly
android
android
android
android
android
android
android
android