Mėnulio užtemimas virš Lietuvos etnokosmologijos muziejaus

               Yra toks posakis: „Mėnulis skolinta šviesa šviečia“… Atrodytų, jog Kūrėjas šio rugsėjo vieną ankstų rytą sumanė tą „skolą“ iš Mėnulio atsiimti… Skaistuolis Mėnulis geso geso Dangaus skliaute, raudonomis dėmėmis veidelį „išmušė“, ašaromis kruvinomis apsipylęs šviesos meldė… Ir sulaukė malonės – vėl skaistus ir šviesus nusirideno, kad kitą naktį visu savo gražumu iš naujo užtekėtų….

              Yra ir toks liaudyje pašmaikštavimas: „Užmesk naktį kelnes ant mėnulio ir bus užtemimas“…
Vaikštinėjau tą ypatingą naktį aplink Etnokosmologijos muziejų ir dūmojau tokias minteles – tai romantiškai, tai su ironija apie Mėnulio užtemimo sureikšminimą, tai „moksliškai“ bandydama vertinti tai, ką regėjau.

               O regėjau be galo didžiulį ir skaistų Mėnulį, į kur labai ilgai žvelgti buvo neįmanoma – raibuliavo per ryški šviesa, o sugrįžus į tamsų kambarį, vis dar bolavo akyse – lyg ant blakstienų tą Mėnulį būčiau parsinešusi…

               Lauke Mėnulio šviesa buvo tokia ryški, jog galėjau suskaičiuoti mažučius akmenukus take ar net kankorėžius ant eglių ežero pakrantėje, o ką jau kalbėti apie baltus beržų kamienus, boluojančius tolumoje. Atrodė, jog visa augalija šoka rudeninį baltąjį valsą – šešėlių gausa „maivėsi“ skaisčios šviesos „žibintuose“, uždegtuose Karalaičio Mėnulio menėje… Retkarčiais praplaukiantys debesų šuorai tik suteikdavo paslaptingo žavesio šitai šešėlių „puotai“.

                Kol staiga paryčiu Mėnulio viršuje esantis „žibintas“ ėmė ir užgeso. Pirmas, antras… Vis tamsyn ir tamsyn darėsi Mėnulio, o tuo pačiu ir Žemės „menėse“…
Staiga dingo ir mano romantizmas, ir mano skepticizmas. Darėsi nejauku. Todėl teko „įjungti“ mokslo žinias…

                Prisiminiau, kad šį savaitgalį Mėnulio perigėjaus ir pilnaties sutapimas – neeilinis: Mėnulis 14 proc. didesnio skersmens. O tiesiai tarp Mėnulio ir Saulės kurį laiką keliauja Žemė – todėl vyksta visiškas Mėnulio užtemimas. Spalvą Žemės palydovo užtemimo metu lemia ne kokie nors išskirtiniai procesai Mėnulyje, o Žemės šešėlio spalvinė sudėtis. Ant Mėnulio metamas Žemės šešėlis yra raudonas dėl tos pačios priežasties, kuri besileidžiančią Saulę nudažo raudonai: kai Saulės šviesa kerta mūsų planetos atmosferą, kitos regimosios šviesos spektro spalvos yra išbarstomos ir sugeriamos.

              Kai visa tai „atgaminau“ savo galvelėje, grėsmingai skambantis žodžių junginys „kruvinasis Mėnulis“ jau neatrodė toks bauginantis, juolab, kad jis atsirado dar biblijinėse pranašystėse.
Jeigu mūsų planetoje atmosferos nebūtų, Mėnulis viso užtemimo metu būtų visiškai tamsus ir nematomas. Tiesa, jei jau atmosferos Žemėje nebūtų, tai niekam tie užtemimai per daug ir nerūpėtų – Žemė būtų tuščia ir negyva, kaip Marsas.

                O jau kaip į tokį užtemimą reaguojame, čia kaip sakoma, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų „sugedimo laipsnio“. Jei rimtai, tai medikai pripažįsta, jog jautruoliai žmonės gali jausti ir regėti daug potyrių per kiekvieną Mėnulio pilnatį, juolab, per užtemimą. Ir nors priklausau minėtajai žmonių kategorijai, nei į vieną pilnatį ar kitokią Mėnulio fazę niekada niekaip ypatingai nereaguoju. Tačiau šiąnakt buvo tikra emocijų sumaištis – nuo didingo grožio iki nerimo ir net nejaukumo – tas raudonas diskas virš ežero tarp medžių, kurie staiga tapo niūrūs, nors dar neseniai lingavo, net naktį atspindėdami visas rudens spalvas – tas raudonas kamuolys neatrodė optimistiškai. Tačiau optimizmą žadino skaisti šviesi geltona juosta apačioje Mėnulio. Tik ir ji vis traukėsi, vis siaurėjo. Nejau užges? Žinojau, kad ne. Šįkart ne. Bet atitraukti akių nuo šviesaus „padėkliuko“ Mėnulio apačioje jau negalėjau – vis tiek baugu buvo, kad ir jis neužgestų… O tuo metu dar telefonan įšoko draugės SMS: „Man negera su širdimi. Geriau būčiau pramiegojusi…“ Tik ar laimingesni tie, kurie pramiegojo? Abejoju. Juk kito tokio reginio teks laukti iki 2033-ųjų. Tad ar „moksliškai“ ar emocingai – smagu, kad regėjome. Kas dėl emocijų, tai egzistuoja nuomonė, jog dar apie pora savaičių jausime šito Mėnulio užtemimo pasekmes: į paviršių gali prasiveržti jausmai, kuriuos stengėmės paslėpti ar užgniaužti. Reikėtų vengti emocijų protrūkių, nesureikšminti dirglesnių žodžių, išsakytų šeimos narių ar kolegų, nesileisti į konfliktus ar santykių aiškinimąsi. Tokiu laiku reikėtų būti ypatingai jautriems ir atidiems šalia esantiems, saugoti tuos, kas mums yra brangūs ir mylimi. Stenkimės išlikti ramūs, orūs, objektyvūs ir iš musės nedarykime dramblį, o iš adatos nepriskaldykime vežimo, kad paskui nereikėtų gailėtis neapgalvotų, emocijomis paremtų sprendimų ar išsakytų skaudžių žodžių.

                  Yra daug hipotezių apie tai, kodėl vilkai staugia tokią naktį, kodėl šunys kandžiojasi, kodėl žmonės dažniau miršta. Tikslumo dėlei, turiu pasakyti, kad Kulionių kaime negirdėjau šią ypatingą naktį nei vilkų, nei šunų kaukimo, nepastebėjau ko tai ypatingo, išskyrus ramiai vaikštinėjančius Muziejaus lankytojus. Ir sekmadienio vakaro dainų negirdėjau – kaimas ne tas, kuriame „skysčiai“ liejasi, tad ir Mėnulio traukia žmogaus skysčiams čia neaktuali. Esą skysčių „tampymas“ organizme ir turi neramią įtaką žmogui per pilnatį. Tai daugiau mitas. Žmogaus kūno vandens išeitų maždaug trys kibirai. Net mūsų Baltijos jūroje potvyniai nevyksta, o ten vandens gerokai daugiau. Mus veikia nebent ryški Mėnulio šviesa pro langą, o neišsimiegoję, žinia, ir irzlūs tampame. Kodėl vilkai staugia per pilnatį? Nes šviesoje sunkiau medžioti, tad alkanu pilvu lieka tik stūgauti. Mėnulis mums draugas, guodėjas naktį, „nemokama“ naktinė „lempelė“ tamsią naktį – jokiu būdu ne priešas. Skaistus ar pritemęs, oranžinis kaip apelsinas ar raudonas – jis nekruvinas…

               … Ir kai brėkštant dar kartą apėjau Etnokosmologijos muziejaus parką, vėl pulsuojantys gyvybe nakties šešėliai stiebėsi į viršų, kur vis dar matėsi neįprastas mūsų akiai rutulys. Tačiau gėlių žiedlapiai jau atspindėjo ryto aušrą…

Tekstas Danilės
Nuotraukos – Gunaro Kakaro

android
bitly
android
android
android
android
android
android
android
android