Prisimenant kultūrininkę, kraštotyrininkę, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus tarybos narę a.a. Ireną Seliukaitę.

Š.m. rugpjūčio 24-ąją baltomis chrizantemomis pasipuošė Seliukų šeimos kapavietė prie šimtametės pušies Tverečiaus senosiose kapinaitėse. Ten rausvo granito plokštėje naujausias įrašas – „Irena Seliukaitė 1954-2018“. Tad lygiai prieš metus sunkios ligos palaužta kraštotyrininkų šeimą apleido jos neformalioji lyderė, visų bendrų veikų sumanytoja ir organizatorė, dirbusi departamento vedėjos pareigose LR Kultūros ministerijoje. Liaudiškomis dainomis ir kanklių skambesiu ji buvo palydėta į amžinybę, palikusi ryškų savo veiklos įrašą Lietuvos kultūros metraštyje. I.Seliukaitė – ir Lietuvos etnokosmologijos muziejaus tarybos narė, muziejininkų patarėja, liaudies astronominių žinių rinkėja bei straipsnių šia tema autorė, archeoastronominių idėjų palaikytoja. Irenos Seliukaitės aktyvi darbuotė buvo labai svarbi išsaugant ir išpuoselėjant krašto bei jo kultūros pažinimo ir sklaidos visuomenėje tradicijas. Šių tikslų jai pavyko pasiekti, išsaugant ir atnaujinant kraštotyrininkų sąjūdį. Kraštotyros draugija jungia visuomeniškai aktyvius žmones, gebančius savo stebėjimais ir tyrimais teikti pagalbą etnologijai bei kitiems mokslams, rūpintis kultūros paminklais ir istorijos ženklais, visokeriopai stiprinti tautinę savimonę. Tai valstybinės svarbos veikla!
Sąjūdžio bangos 1989 m. iškelta į Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkės pareigas, I. Seliukaitė sugebėjo atgaivinti ir aktualizuoti prieškario kraštotyrininkų dvasines vertybes, išvalyti veiklą nuo ideologizuotų sovietmečio apnašų, apibrėžti kraštotyrinių tyrinėjimų apimtis Lietuvai prisikeliant naujam gyvenimui. Vėl ėmė vykti kompleksinės ekspedicijos, iš spaudos pasirodydavo kraštotyros monografijos. Besidarbuodama nuo 1996 m. Kultūros ministerijoje, puikiai žinodama kultūrinės veiklos galimybes ir problemas visuose Lietuvos regionuose, asmeniškai bičiuliaudamasi su daugeliu aktyvių jos veikėjų, I. Seliukaitė buvo toji geroji etnokultūros globos dvasia. Patardama, paguosdama, padrąsindama… Gamtos Irena buvo apdovanota giliu intelektu, išskirtiniais bendravimo gebėjimais, optimistine prigimtimi. Deja, stokojo sveikatos, o gal ir to laiko vis pritrūkdavo pasirūpinti savimi…
Šviesuolės nuopelnai 2004 m. buvo įvertinti garbingąja valstybine Jono Basanavičiaus premija, o 2014 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi bei Kultūros ministerijos ženklu „Nešk šviesą ir tikėk“.
Prie Irenos kapo kalbėta, kad Lietuvos kraštotyros draugija vienintelė iš Baltijos šalių išlaikė gyvastį naujaisiais laikais. Šiandien būtina įvykdyti jos priesakus – pertvarkyti Draugijos veiklą taip, kad išliktų gyvybinga ir reikalinga tautai valstybės raidos perspektyvoje, perduodama gerąsias tradicijas jaunimui. Nors sąlygos kraštotyros veiklai buvo ir tebėra tikrai nelengvos, – Draugija – tik visuomeninis darinys, vargais negalais projektiniu finansavimu sugebantis palaikyti žurnalą „Gimtasai kraštas“.
Jaudinančių kalbų ir sugiedotos giesmės išgąsdinta juodoji meleta nuskrido nuo savo pamėgtosios pušies … Susirinkę metines paminėti kraštotyrininkai ir muziejininkai aplankė buvusią Tverečiaus mokyklą, iškiliąją bažnyčią ir jos šventoriuje proistorę menantį legendinį ąžuolą, fenomenaliosios dainų pateikėjos Kristinos Skrebutienės paminklą bei kitas krašto memorialines vietas. Pabuvota ir Irenos vaikystės vienkiemyje prie Erzveto ežero. Iš šio ežero išteka Birvetos upelis, kurio vardas – šviesios atminties Irenos kūrybiniame pseudonime…
Libertas Klimka

android
bitly
android
android
android
android
android
android
android
android