Sietynas pateka, o septyni broliai užmiega. Prof. Libertas Klimka

Kitados manyta, kad antrosios vasaros pusės orams labai reikšminga Septynių brolių miegančiųjų diena, liepos 10-oji. Jei tądien lyja, nesiliaus pliaupti septynias dienas, o gal ir septynias savaites ar 40 dienų. Žemaitijoje, kur lietaus dažnai būna per daug, toji diena vadinama „broliais šlapukais“. Jeigu visai tądien nelyja, irgi blogai – stos sausra ir rugių derlius bus visai menkas. Stojus ilgai sausrai, senovėje žmonės imdavosi maginių veiksmų, kuriais šaukiamas lietus. Tokių burtų būta ir lietuvių tradicijose. Įdomu, kad nuošalesnėse vietovėse, geriau išlaikiusiose senuosius papročius, tai praktikuojama ir šiandien. Vienas toks „tikras” būdas lietui prisišaukti žinomas dzūkų kaimuose. Trys kaimo našlės turi traukti plūgą išilgai upelio, „ardamos“ vandenį. Rytų kaimynuose išliko dar įdomesnis prosenoviškas paprotys. Devynios kaimo našlės gali prisišaukti lietų, kuolais sutartinai pajudindamos iš vietos didoką akmenį, vadinamą Lietaus dievu. Paprastai palyja po trijų dienų. Tada už malonę akmeniui atsidėkojama, padedama ant jo riestainių, saldumynų. Taip pat tikima, kad jo įduboje susirinkęs vanduo yra gydantis.
Septynių brolių dienos ankstų rytą prieš pat saulėtekį galima įžiūrėti patekant Sietyną (astronomų žvaigždėlapiuose tai Plejadės, padrikasis žvaigždžių spiečius M45 Tauro žvaigždyne). Šio įsidėmėtino dangaus šviesulio skliaute nesimatė nuo pat pavasario sėjos pradžios. Paklausus senų žmonių, kiek gi žvaigždžių turi Sietynas, dažniausiai išgirsime atsakymą – septynias. Iš to ir kildintinas šios dienos pavadinimas „Septyni broliai miegantys“, vėlesniais laikais pagrįstas ir legenda apie septynis brolius krikščionis, III a. viduryje Romos imperatoriaus Decijaus pasmerktus bado mirčiai ir uždarytus oloje, bet ten giliai įmigusius. Net dviem šimtam metų! Lietuviai šį įvykį „apgyvendino“ Kijeve – tuometiniame valstybės pakraštyje, tikriausiai siedami su tenykščiu olų vienuolynu – „Peščerskaja Lavra“. Pasak kitos legendos, I a. po Kristaus Romoje gyveno turtinga našlė Felicita, turėjusi septynis sūnus. Juos išaugino tvirtais krikščionimis. Verčiami atiduoti pagarbą pagonių dievams, griežtai tam pasipriešino, tada buvo pasmerkti kartu su motina myriop. Ir budeliai privertė motiną stebėti sūnų egzekuciją; taigi ji mirė aštuonis kartus. Vilniaus šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios Riterių koplyčioje yra Felicitos skulptūrinis atvaizdas, – tik suakmenėjusi širdis galėjo atlaikyti tokią kančią…
Meteorologai sako, kad liepos pradžioje įdienojusios vasaros saulės radiacija virš Azorų salų suformuoja galingą oro masių sūkurį. Nuo jo slinkties į šiaurę ar pietus ir priklausys mūsų liepos bei rugpjūčio mėnesių orai. Mat sūkurys pirmu atveju užtvers Atlanto ciklonams kelią, antruoju – suformuos jiems „koridorių“. Tada tai jau lis kaip per Dainų šventes…
Kol nebuvo astronomijos ir jos žiniomis paremto tikslaus kalendoriaus, žvaigždynų tekos ir laidos stebėjimai – vienintelė galimybė kasmet pasirinkti teisingus žemės ūkio darbų terminus. Tautos atmintis šiuos prosenoviškus metodus papročių forma išsaugojo iki šiol. Sietyno žvaigždžių spiečiaus stebėjimai žemdirbių kultūroje buvo naudojami rugių auginimo ciklui derinti su gamtos periodiniais reiškiniais. Sietyno laida vakaro žaroje – pavasario orės metas; teka Septynių brolių dienos rytmetį – lietaus laukimas grūdo brandai; spiečiaus kulminacija rugsėjo pradžioje – žiemkenčių sėjos metas. Štai kodėl Sietynas vienintelis iš žvaigždžių derinių minimas liaudies dainose; vadinamas „broleliu“. Dzūkiškoje kareivių dainoje tokie žodžiai:
Žalnierėliai vargdienėliai,
Kur jūsų brolelis?
Aukštai danguj padangėlėj,
Šviesusis Sietynas,
Tai mūsų brolelis.
Arba aukštaičių vestuvinėje dainoje:
Žvaigždės sesutės vainikui pinti,
Sietis broliukas šaly sėdėti…
Lietuviškųjų papročių ir tikėjimų sąsajos su astronominiais reiškiniais nėra kažkokia išimtis, sąlygota vien tik permainingo klimato. Visoje žmonijos civilizacijos raidoje dangaus reiškiniai buvo svarbūs religinių įvaizdžių ir praktinio kalendoriaus darybai. Tik nelygu ūkininkavimo pobūdis, žemdirbiškojo sezono trukmė. VIII a. prieš Kristų gyvenęs graikų poetas Hesiodas sakė, kad derlius subręsta, kai Plejadės pateka ankstų rytą saulės spinduliuose. O kai jos nuskęsta jūroje vakare, prasideda rudeniniai štormai, ir laivyba baigiasi. Graikams Plejadės – tai balandėmis paverstos milžino Atlanto, laikančio žemės rutulį, dukros. Į dangų jos pakilo kartu su motina Plejone, gelbėdamosi nuo medžiotojo Oriono persekiojimo. Balandės danguje vyriausiam dievui Dzeusui nešioja ambroziją – nemirtingumo gėrimą. O kiek gi yra paukščių tame būryje, kiek seserų, kiek žvaigždžių? Žinoma, kad septynios! Šis skaičius apskritai dangaus sferoje dažnas: septynios Grįžulo Ratų žvaigždės, septynios akimi matomos planetos, septynios paros savaitėje pagal tarpą tarp mėnulio fazių. Japonai šias žvaigždes sudėjo į automobilio „Subaru“ logotipą …
Tačiau skaičiuojant Plejadžių žvaigždes, vis vienos pritrūksta. Šešios ryškios, o kurgi septintoji? Graikai taip aiškina jos paslaptingą pradingimą: viena iš seserų – Meropė – ištekėjo už Sizifo, mirtingo žmogaus. Gėdydamasi nelygių vedybų, ji slepia savo veidą po vualiu. Romėnai dar pridūrė, kad pasmerkta seserų, Meropė iškeliavo į žemę, išsipynusi plaukus ir todėl pavirtusi kometa. Indų arijų epinėje poemoje „Mahabharatoje”, sukurtoje V amžiuje prieš Kristų, spiečiaus kosminė legenda tokia. Grįžulo Ratų septynios žvaigždės – tai septyni išminčiai. Plejadės – jų žmonos (žvaigždyno ir spiečiaus konfigūracijos išties yra panašios). Viena jų buvo taip ištikimai atsidavusi savo vyrui, kad jis žmoną pasiėmė kartu į tolimą piligriminę kelionę. Ir dabar tą porą galima įžiūrėti Grįžulo Ratuose – tarmiškai vadinamo „dišliaus” antroji žvaigždė yra dviguba. Arabai šią neišskiriamą porą pavadino Micaru ir Alkoru, Žirgu ir Raiteliu. Kai sultonas rinkdavosi karius savo gvardijai, šaulių regą tikrindavo pagal šias žvaigždes: mato dvi ar vieną?
Teleskopu pažvelgę į dangaus gelmę, pamatytume, kad Sietyne – Plejadėse yra šimtai žvaigždžių. Šviesa iš ten keliauja 370 metų… Astronomai neatsisako tų senoviškų žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimų – juose glūdi gili kultūrinė įvairių tautų atmintis. Ir astronomijos romantika!

android
bitly
android
android
android
android
android
android
android
android