Tarp žemės ir dangaus dievybių: keramikė Genovaitė Jacėnaitė

Tarp žemės ir dangaus dievybių: keramikė Genovaitė Jacėnaitė

2016 metų  vasarą atsisveikinome su dailininke keramike Genovaite Jacėnaite.

Dailininkė savo kūrybinį palikimą dalino negailėdama: jos darbus su didžiausiu dėkingumu priėmė Lietuvos nacionalinis muziejus, Mažeikių muziejus, kitos organizacijos.

Lietuvos etnokosmologijos muziejui  keramikė padovanojo 71 keramikos dirbinį. Daugiausia tai senosios baltų dievybės, įgavusios realius pavidalus. Šiais darbais Menininkė parodė savo požiūrį į gyvenimą – gilų, ekspresyvų, kritišką, su humoru.

Publikuojame Genovaitės Jacėnaitės  tekstą „Apie gyvenimą ir kūrybą“, kurį ji parašė leidiniui „Tarp žemės ir dangaus dievybių“ (Lietuvos etnokosmologijos muziejus, 2016) – Menininkė paaiškino, kaip ir kodėl ji susidomėjo baltų dievybėmis.

Irma Balčiūnienė

Apie gyvenimą ir kūrybą

Kartu su pirmąja 1933 metų vasaros diena Kuršėnuose pašto tarnautojo ir siuvėjos Jacėnų šeimoje pasaulį išvydau ir aš. Vaikystė ir visi mokymosi metai prabėgo irgi Kuršėnuose. Gavau vidurinės mokyklos baigimo atestatą, kuris leido studijuoti pasirinktinai, kur tik norėjau, be stojamųjų egzaminų, nors aukso medalio ir neturėjau. Jo neturėjau, nes manęs nepristatė, kadangi pirmas mokyklos aukso medalis turėjo būti skirtas būtinai komjaunuolei, kuria aš nebuvau. Visas privilegijuotas studijų galimybes atmečiau, nors ir viliojo matematika, bet pasirinkau pačią nedėkingiausią – dailę. Šiam pasirinkimui niekas nepritarė, bet manau, kad jis ir buvo geriausias per visą gyvenimą. Kodėl dailė nurungė matematiką, buvo svarbi priežastis – nenorėjau dirbti mokykloje.

O piešiau aš daug, visas jaunystės svajones išpiešdavau. Jokių profesionalaus meno kūrinių Kuršėnuose nebuvo, išskyrus nykias gipsines kryžiaus kelio reljefų kopijas bažnyčioje. Grožis, kurį vaikystėje mačiau, buvo ant grindinio turguje išdėlioti moliniai margi indai ir kapinių bei pakelių koplytėlėse apgyvendintos liaudies meistrų išdrožtos šventųjų gyvenimo scenos. Jomis, nuėjus su močiute į kapines, galėjau gėrėtis kiek širdis geidė. Iš močiutės išgirdau ir senas, XIX amžiaus vidurio keliaujančio elgetos papasakotas pasakas, kurių net vėliau neteko niekur skaityti. Toks buvo mano meninis išprusimas…

Kad pavyko įstoti į Vilniaus dailės institutą, man ir pačiai buvo netikėta. Mokiausi keramikos specialybės, o baigusi buvau paskirta į tą pačią katedrą laborante. Mane domino žmonių charakteriai, jų judesiai, todėl daug piešiau ir kūrybos objektu rinkausi ne tada populiarią buitinę keramiką – indus, vazas, servizus, bet skulptūrinę keramiką. Žmogaus figūras tada lipdė tik du keramikai kauniečiai. Vilniuje ši niša buvo laisva. Kūrybinį darbą dirbau kasdien laisvu nuo tarnybos laiku ir savaitgaliais. Parodose pradėjau dalyvauti ką tik baigusi institutą, 1957 metais, ir dalyvavau visose respublikinėse taikomojo meno parodose. Iš viso suruošiau 33 personalines parodas įvairiose vietose – Vilniuje, Mažeikiuose, Plungėj, Klaipėdoj ir kitur.

Panaikinus institute Dailės pedagogikos katedrą, perėjau dirbti į Pedagogų profesinės raidos centrą Dailės mokytojų perkvalifikavimo skyriaus metodininke. 2000 metais, atsitiktinai išgirdus prof. Liberto Klimkos paskaitą apie Lietuvos etninės kultūros šaknis ir senąją lietuvių pasaulėžiūrą, mano mąstymas pasikeitė. Pradėjau domėtis šia tema, skaityti atitinkamą literatūrą. Pasikeitė darbų tematika – įsigilinau į senovės lietuvių dievų panteoną, pradėjau kurti jų įvaizdžius. Kadangi ikikrikščioniškųjų laikų mūsų protėviai turėjo kiekvieno darbo dvasinį globėją – dievą ar deivę, pastebėjau paraleles su krikščioniškaisiais šventaisiais, kurie irgi globojo vieną ar kitą gyvenimo sferą. Skirtumas tik tas, kad senovės lietuviai tų dievų neįsivaizdavo žmogaus pavidalu, o krikščioniškųjų šventųjų prototipai buvo gyvenę, todėl vaizduojami realiais asmenimis. Aš padariau priešingai – krikščioniškųjų šventųjų įvaizdžiais pateikiau senuosius dievus. Vaizdavimo stilistiką ėmiau iš liaudiškų skulptūrėlių. Taip susidarė visas senovės lietuvių dievų ir deivių ciklas. Jame figūras vaizduoju statiškas, naudoju juodąjį degimą. Šia technika norėjau pabrėžti, kad ir mūsų istorinė atmintis tiek kartų deginta ir naikinta, nors ir aprūkusi amžių dūmais, dar tebėra gyva. Fonams naudojau gamtines medžiagas – medžio nuopjovas pagrindiniams mūsų dievams, kitiems –mūsų maitintojų rugių šiaudų ar liūdnojo medelio beržo tošies pagrindus, norėdama pabrėžti tos, jau mažai beprisimenamos, protėvių dvasios ilgesį, nes mes esame žemdirbių karta, vis dar labai nenutolusi nuo gamtos.

Įsigilinusi į legendas ir sakmes, kūriau didesnės apimties darbus. Juose dėmesį kreipiau į apibendrintą siluetą, giliau paslėptą siužetą, kurį padeda atskleisti ir jį papildo įvestos kitos medžiagos – stiklas, veidrodžiai, šviesa.

Norėčiau, kad žiūrovas susidomėtų ne vien vizualiniu temos pateikimu, bet rastų ir gilesnę kūrinio prasmę, kad darbai paskatintų susidomėti mūsų savitąja kultūra, ją pamiltų ir nesektų komercijos reklamuojamomis svetimomis tradicijomis.

Genovaitė Jacėnaitė

 

android
bitly
android
android
android
android
android
android
android
android
android
bitly
android
android
android
android
android
android
android
android