Veneros tranzitas

Veneros tranzitas

                             ir pagrindinis astronominis vienetas

 

          Gražuolė Veneros planeta yra vidinė – ji skrieja orbita arčiau Saulės nei Žemė. Kas 19 mėnesių Venera atsiduria tarp Saulės ir Žemės. Tačiau jos orbitos plokštuma nuo Žemės orbitos plokštumos skiriasi trijų su puse laipsnio kampu. Štai todėl Veneros tranzitą stebime tik kas 122,5 metų. Tiesa, po aštuonerių metų reiškinys pasikartoja, nes planetos vėl užima tas pačias tarpusavio padėtis. Po 2012 metų tranzito kito teks laukti 122,5 metus. Ir visada reiškinys vyksta birželio arba gruodžio mėnesiais. Kuo šis reiškinys reikšmingas mokslui? XVIII amžiuje astronomai iš jo stebėjimų nustatė pagrindinį astronominį vienetą – atstumą tarp Saulės ir Žemės. Žmonija sužinojo, kokiame pasaulyje gyvena, koks yra Saulės sistemos mastelis.

         Kaip panaudoti tranzito reiškinį atstumui nustatyti, sugalvojo anglų astronomas Edmundas Halis (E.Halley, 1656- 1742) XVII a. pirmoje pusėje. Tai Saulės paralakso matavimas – atstumas tarp Žemės ir Saulės gali būti išmatuotas, kiek galima tiksliau nustačius Veneros tranzito trukmę, stebint reiškinį iš įvairių Žemės vietų. E.Halis stebėjo Merkurijaus tranzitą, tačiau jis trunka labai trumpai, tad matavimas negali būti tikslus. Tada mokslininkas apskaičiavo, kad 1761-aisiais ir 1769-siais Venera riedės Saulės disku. Paragino viso pasaulio astronomus įsijungti į šių tranzitų stebėjimą, keliauti su teleskopais į skirtingas Žemės rutulio vietas. Pats E.Halis, deja, tų metų nebesulaukė. Suprasdami matavimo svarbą, įvairių šalių mokslininkai atsiliepė į jo raginimą. Viso stebėjimai buvo atliekami 62 punktuose, daugiausia naudojant achromatinius teleskopus. Ypač tolimas ekspedicijas surengė anglai ir prancūzai, iškeliavę į Sibirą, Ramiojo bei Indijos vandenyno salas. Keliauti į tokius tolimus pašalius reikėjo ir todėl, kad tranzitas visose Žemės rutulio vietose nebuvo matomas pilnai, nuo pradžios iki galo. Lygiai ir 2004 m.: jį stebėjo visos Europos, beveik visos Azijos, taip pat Afrikos gyventojai. Tačiau Amerikoje, Australijoje, Japonijoje buvo matoma tik tranzito pradžia ar pabaiga. Mokslo istorijoje 1761-ųjų ir 1769-ųjų m. įvykiai laikomi tarptautinio bendradarbiavimo pradžia. Taip pat ir pavyzdžiu, kad mokslo darbus turi remti valstybė, nors praktinės naudos iš pirmo žvilgsnio gautosios naujos žinios tarsi ir neatnešė.

         Tenka tik stebėtis mokslo vyrų drąsa ir pasiryžimu: juk to meto kelionės – ištisos nuotykių istorijos. Tarkime, toks prancūzų astronomas Ležantilis ( Le Gentil), savo pavardę papuošęs net 5 vardais – Gijomas Žozefas Hiacintas Žanas Batistas. Stebėti tranzitą jis išplaukė į Indiją. Kelionė užtruko, nes vengiant susidūrimo su anglų laivais – vyko karas dėl kolonijų – plaukta aplinkiniais jūrkeliais. Ir astronominius stebėjimus teko atlikti nuo siūbuojančio denio, bangoms blaškant laivą. Rezutatai, žinia, nebuvo tikslūs, todėl Ležantilis nutarė negrįžti į Europą, o Indijos vandenyno salose sulaukti kito tranzito. Per tuos aštuonerius metus atliko daug naudingų darbų: aprašė Madagaskaro ir Maurikijaus fauną bei florą, vietinių genčių etnokultūrą, apkeliavo Okeanijos salas. Viso jūromis sukorė ar ne 50.000 kilometrų. Ir pagaliau lauktoji 1769 m. birželio 3-ioji. O dangus – nuo pat ryto aptrauktas tirštais debesimis… Baisus nusivylimas; porą savaičių mokslininkui net nekilo ranka įrašyti tokią nesekmę į stebėjimų žurnalą. Nusprendęs, kad mokslui jau nieko gero nebenuveiks, grįžo į Paryžių ir vedė turtingą nuotaką. O vis dėlto astronomo darbo neįstengė atsisakyti: laisvalaikiu sudarė refrakcijos lenteles, labai pravarčias stebėtojams.

         Kitiems astronomams keliautojams sekėsi įvairiai. Puikiai padirbėjusi 1761 m. Rusijoje keturių astronomų, vadovaujamų Žano d‘Auterošo (J.d‘Auteroche) komanda žuvo 1769 m. Meksikoje nuo nežinomos ligos. Garsiojo kapitono Džeimso Kuko (J.Cook) laivams Prancūzijos valdžia leido laisvai praplaukti į Taičio salą. Įsakyme pabrėžta: „…nes ekspedicija pasitarnaus visos žmonijos laimei ir naudai“.

         Nuo tokio svarbaus astronominio įvykio neliko nuošalyje ir Vilniaus mokslininkai. Universiteto observatorijos direktorius Martynas Počobutas-Odlianickis su savo padėjėju Andriumi Streckiu 1769 m. vasaros pradžioje iškeliavo į Taliną. Stebėjimų punktą įsirengė Olafo bažnyčios bokšte. Ir ką gi: birželio 3-iąją nuo pat ryto vakaris vėjas nuo jūros pusės ginė ir ginė lietaus pritvinkusius debesis. Tik properšose retsykiais šmėkšteldavo Saulė su juodu skrituliuku ant disko. Apie matavimus negalėjo būti nė kalbos… Vis tik kelionė neliko be rezultatų: kitą dieną pavyko stebėti dalinį Saulės užtemimą. Tai pravartus reiškinys geografinei vietovės platumai patikslinti. Grįždami namo, mūsų astronomai išmatavo Daugpilio ir Ilūkstės koordinates, reikalingas krašto kartografijai.

        Su didžiausiu vargu gauti tranzito duomenys apskritai gerokai nuvylė mokslininkus. Paaiškėjo, kad neįmanoma tiksliai fiksuoti kontaktų momentus – trukdo Veneros atmosfera ir Saulės fotosfera. Gerokai skyrėsi ir atskirų stebėtojų duomenys. Keletas jų net buvo įtarti „priderinus“ savuosius prie daugumos. O štai garsiojo Grinvičo direktoriaus Nevilio Maskelaino (N.Maskelyne), stebėjusio tranzitą šv. Elenos saloje, duomenys palaikyti nepatikimais …dėl pernelyg didelės sąskaitos už alkoholinius gėrimus. Vis tik Veneros tranzito stebėjimas buvo pirmasis priartėjimas 1,4 tūkstantosios tikslumu prie šiuolaikinės Saulės paralakso vertės – 8.794“.

 Autorius Muziejaus mokslinis vadovas Prof. Libertas Klimka

android
bitly
android
android
android
android
android
android
android
android